Šiomis dienomis Romoje lankėsi Europos Sąjungos Vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) vadovybės nariai; antradienį, gegužės 16 d. juos priėmė popiežius Pranciškus. Kalbamės su vienu iš Komisijos vicepirmininkų, Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila.
Kas yra COMECE? Kaip ji veikia?
Jau įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos Vyskupų konferencija delegavo mane į šią Komisiją Briuselyje (COMECE). Jos darbo dinamika tokia, kad susitinkame du, kartais tris kartus per metus visi nariai, tai yra beveik trisdešimt vyskupų, taip pat talkinantys aukštos kvalifikacijos pasauliečiai, didesnė dalis – teisininkai, ir sekame tai, kas Europos Sąjungoje ruošiama įstatymdavystėje, kokie procesai, kokie numatomi poslinkiai. Vėliau tomis aktualijomis, kurios vyksta Europos Sąjungoje, pasidaliname su savo Vyskupų konferencijomis. Taip pat yra išrenkama atsakinga grupė, vadinamasis prezidiumas, kuris padeda sudėlioti visą programą, tematiką, priimti kitus reikalingus sprendimus. Prezidiumas renkasi dažniau ir paprastai vienas iš tų susitikimų būna Romoje.
Šį kartą Romoje ne tik dalyvavote popiežiaus audiencijoje, bet turėjote ir kitų darbo susitikimų?
Turėjome dviejų dienų susitikimą, kurio metu buvome susitikę ir su Šventuoju Tėvu, kuris mums parodė ypatingą dėmesį, skyrė mums maždaug valandą laiko. Europos temos jam įdomios. Taip pat susitikome su Valstybės sekretoriumi kard. Pietro Parolinu ir su Sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Gallagheriu, kuris seka visus Europos klausimus. Visi šie susitikimai turėjo du tikslus. Viena, aptarti esamą situaciją, pasidalinti, tuo kas žinoma iš mūsų komisijos darbo. Kartu, kadangi mūsų Komisija rudenį, spalio pabaigoje, čia, Romoje ruošia ypatingą konferencija, forumą pavadinimu „Persvarstyti, pergalvoti Europą“ (angl. Rethinking Europe), tad nemažai dalykų buvo aptarta ir ruošiantis šiai konferencijai. Ir Šventasis Tėvas ruošiasi aktyviau dalyvauti joje. Konferencija vyks prestižiškoje auditorijoje - Vatikano Sinodo salėje. Kviečiami Europos Sąjungos vyriausi vadovai ir įvairių šalių delegacijos, europarlamentarai, kiti politikai, ministerijų vadovai bei socialinėje srityje besidarbuojantys asmenys. Mintis ta, kad Europoje šiek tiek stinga ne tik stabilumo, bet ir platesnės, labiau ilgalaikės vizijos žvelgiant į įvairias gyvenimo sritis. Tai juk yra bendri namai beveik penkiems šimtams milijonų žmonių, kol dar Britanija pilnai nepasitraukusi iš Europos Sąjungos. Tolimesnėje perspektyvoje šios aktualijos – Brexito aktualija, Prancūzijoje vykę rinkimai kelia vis naujų klausimų ir visi supranta, kad reikia naujos vizijos, naujos perspektyvos. Bažnyčia mano, kad ji gali įnešti į diskusiją tikrai daug, kalbant ypač apie socialinę sritį, pastovumą, vertybes, šeimą kaip visuomenių pamatą. Šie visi dalykai persipina ir toje konferencijoje bus daug erdvės palikta tų atsakingų asmenų laisvai diskusijai. Malonu, kad labai gyvai atsiliepia aukščiausi politikai iš įvairių šalių. Matomai tas formas bus vienas iš svarbių įvykių šiais metais visuose europiniuose procesuose.
Kai kuriose Europos šalyse gana gajūs populistiniai judėjimai prieš Europos Sąjungą. Kaip į tai žiūri Europos episkopatai? Ar pakankamai gerai suprantamas pavojus, kad jei Europos Sąjungą subyrėtų, vėl grįžtų sienos, izoliacija?
Visada pasisakome už tai, kad einant kartu, drauge yra daugiau pasiekiama, visiems yra naudingiau. Įsipina į visą Europos kontekstą labai svarbi solidarumo tema, kalbant taip pat ir apie migrantus. Bet taip pat taika, stabilumas žemyne, kurį po Antrojo pasaulinio karo daugiau nei penkiasdešimt metų turime, irgi yra vienas iš rezultatų vis didesnio bendradarbiavimo tarp šalių. Taip pat ir ekonominės klestėjimas, uždarbis, pajamos, be abejo labai svarbu kiekvienai šeimai. Tai irgi tiesiogiai siejasi su vienybe. Šiuo metu žvelgiant į Britanijos pasitraukimo procesą, kaip tik čia Romoje teko sutikti keletą bankų sektoriuje dirbančių asmenų ir kalbėtis apie Didžiosios Britanijos finansines perspektyvas. Jie žiūri su nerimu ir nusigandę. Ekonominis stabilumas vienybėje pasiekiamas didesnis.
Jeigu žvelgiant plačiau – per paskutines dvi – tris dešimtis metų visoje pasaulinėje politikoje pasislinkta tokia linkme, kad kai kurie moraliniai – vertybiniai klausimai įpinami į įstatymų terpę ir tampa reguliuojančiais mechanizmais tose srityse, kurių anksčiau visiškai neleisdavo, bet, antra vertus, ir Bažnyčia šiuo atveju yra drąsinama ir raginama taip pat ir pačioje Europos Sąjungoje. Pamenu vieną susitikimą su buvusiu Europos Komisijos pirmininku Manueliu Barroso. Jis pabrėžė, kad turime būti aktyvesni diegdami krikščionišką vertybinį supratimą visoje Europos Sąjungoje. Šioje erdvėje toks aktyvumas reikalingas. Mus net prašė ir kvietė mus būti aktyvesniais.
